Meditacijos menas

Tikroji meditacijos prasmė yra  keistis iš vidaus, pasitelkiant proto pratybas,  – tikrai jaudinanti patirtis.

<…> ugdomos tokios savybės, kaip susikaupimas, emocinė pusiausvyra, altruizmas ir vidinė ramybė.

Kodėl medituoti?

Vakaruose žmonės nuo ryto iki vakaro įsitraukę į nesibaigiančią veiklą. Nelieka nei laiko, nei energijos pagalvoti apie pagrindines savo laimės ir kančios priežastis. Įsivaizduojame – kad kuo daugiau nuveiksime, tuo daugiau patirsime ir nepasitenkinimo jausmas išnyks.

Meditacijos tikslas – keisti protą. Kiekvienas iš mūsų turi protą ir gali jį įdarbinti.

Agresija, godulys, pavydas ir kiti proto nuodai, be abejonės, yra mūsų dalis, bet nebūtinai neatskiriama.

Nors žinojimas yra visos proto veiklos pagrindas, jo paties toji veikla niekaip neveikia. Šviesos spindulys gali nušviesti neapykantos grimasą ar  šypseną, brangakmenį ar krūvą šiukšlių, tačiau pats jis nėra nei nedoras, nei mylintis, nei purvinas, nei švarus. Suvokdami, kad esminė sąmonės prigimtis neutrali, galime patikėti, kad proto pasaulį įmanoma keisti.

Mes dedame didžiules pastangas, kad pagerintume išorines savo gyvenimo sąlygas, bet galų gale tik protas kuria mūsų pasaulėvoką ir paverčia mūsų būtį malonumu arba kančia. Keisdami suvokimo būdą, keisime gyvenimo kokybę. Tokio pobūdžio permainą lemia tam tikras proto lavinimas, vadinamas meditacija.

Kas yra meditacija?

Meditacija – tai praktika, leidžianti ugdyti tam tikras pagrindines gerąsias žmogaus savybes.

Terminu meditacija į anglų kalbą verčiamas sanskrito žodis bhavana („ugdyt“) ir tibetiečių gom („susipažinti“). Meditacija – visų pirma galimybė susipažinti su aišiu ir tiksliu pasaulio matymo būdu bei ugdyti gerąsias savybes, kurios slypi mumyse tol, kol jų nepažadiname.

Budistiniu požiūriu kiekviena būtybė turi galimybę nušvisti – anot tradicinių tektų, taip pat neabejotinai kaip ir tai, kad kiekviename sezamo grūdelyje yra aliejus. Budistinio kelio tikslas –  surasti savo paslėptą lobį, galintį pripildyti gyvenimą pačios giliausios prasmės.

Keiskimės patys, idant pakeistume pasaulį

Geriausias būdas padėti kitiems – ugdyti savo pačių teigiamas vidines savybes. Ieškoti laimės vien tiktai sau neabejotinai pasmerkta nesėkmei, nes susitelkimas į save kaip tik ir yra mūsų nepasitenkinimo šaltinis.

Altruistinė meilė, anot budizmo, yra noras, kad kiti būtų laimingi – požiūris, grindžiamas laimės troškimu kitiems ir tikrųjų laimės priežasčių paieškomis.

Mes visi vieni nuo kitų priklausomi, todėl mūsų ir kitų būtybių laimė bei kančia irgi neatskiriamai susijusios. Taigi ugdant meilę ir atjautą, laimi visi.

Kad mūsų altruistinės pastangos būtų vaisingos, turime vadovautis išmintimi, o ją įgyjame medituodami. Pagrindinė paskata medituoti – tai troškimas pasikeisti, idant pajėgtume pakeisti pasaulį, kitaip tariant, taptume geresni ir galėtume išmintingiau ir veiksmingiau pasitarnauti kitiems. Tai suteikia mūsų gyvenimui pačią kilniausią prasmę.

Sunku apsakyti, kaip smarkiai mūsų gyvenimą gali pakeisti meditacija ir proto lavinimas – tai vidinė revoliucija, gili ir taiki, veikianti kiekvienos mūsų patiriamos akimirkos kokybę.

Apie ką medituoti?

Meditacijos objektas yra protas. Meditacijos tikslas – ne uždaryti ar padaryti nejautrų protą, bet išlaisvinti, nuskaidrinti ir suteikti pusiausvyros.

<…> Lavinti protą labai svarbu tada, kai norime sutelkti ir sustiprinti dėmesį, ugdyti emocinę pusiausvyrą, vidinę ramybę, išmintį ir atsidavimą kitų labui. Mes turime vidinį gebėjimą ugdyti šias savybes, bet tai neatsitiks savaime, vien panorėjus. Reikia mokytis, o mokymasis, kaip jau sakiau, visada reikalauja atkaklumo ir užsidegimo. Juk neišmoksime slidinėti, treniruodamiesi vieną ar dvi minutes per mėnesį.

Jei norime pastebėti menkiausius savo proto veiklos ypatumus ir daryti jiems poveikį, turime nepriekaištingai išmokti žvelgti į savo vidų. Tam reikia labai išlavinti savo dėmesį, kad galėtume išlaikyti jį pastovų ir gryną.

Meditacija- tai ne pastangos ištuštinti protą, neįsileidžiant minčių(bet kuriuo atveju tai neįmanoma), ir ne begaliniai pamąstymai, analizuojant praeitį ar stengiantis numatyti ateitį, ir ne tiesiog atsipalaidavimas <…>.

Meditacijai iš tikrųjų būdingas tam tikras atsipalaidavimas, bet jis susijęs su palengvėjimu, išsivadavus iš vilčių ir baimių, iš ego prisirišimų ir užgaidų, be perstojo kurstančių mūsų vidinius konfliktus.

<…> medituodami nesistengiame minčių nei sustabdyti, nei išlaikyti, bet neprarasdami budrumo, leidžiame joms savaime atsirasti ir išnykti, – šitaip jos neužvaldo mūsų proto.

Meditacija nėra būdas pabėgti nuo tikrovės. Priešingai, jos tikslas – priversti mus pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, mūsų išgyvenimų sūkuryje, parodyti giliąsias mūsų kančių priežastis ir išsklaidyti proto sumaištį.

Jei suvoksime, kad meditacija gali padėti mums naujai patirti pasaulį kiekvieną gyvenimo akimirką, neatrodys per daug praleisti bent dvidešimt minučių per dieną, stengiantis geriau pažinti savo protą ir mokantis atsiverti.

Kaip medituoti?

Meditacija yra ne teorija, o praktika – juk restorano valgiaraštis mūsų nepasotins, jei nieko nevalgysime.

Motyvacija

Kaip ir imantis bet kurios kitos veiklos, pradedant medituoti labai svarbu neabejoti savo motyvacija, nes būtent ji, altruistinė ar savanaudė, didelė ar ribota, suteiks kelionei, į kurią leidžiamės, teigiamą ar neigiamą kryptį ir nulems jos baigtį.

Budistiniai mokymai skatina ne atsisakyti to, kas iš tiesų gera gyvenime, bet pašalinti kančios priežastis, prie kurių esame pripratę. Kančia sukelia proto maišatis, aptemdanti aiškumą ir nuovoką. Vienintelis būdas jos išvengti – išmokti aiškiai matyti tikrovę ir pakeisti savo protą. Tai padės pašalinti pirmines kančios priežastis – proto nuodus, t.y. nežinojimą, pyktį, godulį, išpuikimą ir pavydą, kuriuos sukelia savanaudis ir apgaulingas prisirišimas prie ego.

Daugiau  nei prieš 2500 m. pasiekęs nušvitimą po bodhi  medžiu, pirmąjį savo mokymą Buda paskelbė elnių draustinyje netoli Varanasio. Čia jis mokė „Keturių tauriųjų tiesų“.

Pirmoji tiesa – apie kančią, kurią turime atpažinti, antroji – apie kančios priežastį, nežinojimą, kurį sukelia geismas, neapykanta, išpuikimas, pavydas ir daugelis kitų minčių, nuodijančių mūsų ir kitų žmonių gyvenimą.  Trečioji tiesa skelbia, kad šiuos proto nuodus galima sunaikinti ir šitaip išsivaduoti iš kančios. Ketvirtoji tiesa kalba apie kelią, kuris šią galimybę paverčia tikrove. Kelias yra procesas, kai pasitelkiami visi įmanomi būdai pašalinti esmines kančios priežastis.

MEDITACIJOS PRAKTIKAI PALANKIOS APLINKYBĖS

Tinkama meditacijos vieta. Medituoti pradedame ramioje vietoje, kur protas turi  galimybę ugdyti aiškumą ir stabilumą.

Tinkama kūno padėtis

Mūsų kūno padėtis veikia proto būseną. Jeigu kūnas per daug atsipalaidavęs, ypač, jeigu gulime, medituojant lengvai apims mieguistumas. Kita vertus, pernelyg įsitempęs, stamantrus kūnas gali įaudrinti protą. Todėl tinkamiausia tokia kūno padėtis, kai nesame nei per daug įsiterpę, nei per daug atsipalaidavę. Tekstuose aprašoma septynių savybių Vairočanos sėdėsena.

1. Kojos sukryžiuotos vadžros, arba lotoso poza. Lenkiame dešinę koją ant kairės, o paskui – kairę ant dešinės.  Jei per sunku, galima atsisėsti pusiau lotoso poza, dar vadinama siuvėjo padėtimi, kai viena koja užkeliama ant kitos kojos šlaunies, o šioji pakišama po apačia.
2. Rankos nuleistos ties pilvo apačia ramybės pozicija – dešinė ranka ant kairės delnais į viršų, nykščių galai suliesti. Kitas variantas – rankos tiesiog nuleistos ant kelių delnais į apačią.
3. Pečiai truputį pakelti ir vos vos palenkti į priekį.
4. Stuburas visiškai tiesus – kaip „stulpelis viena ant kitos sudėtų auksinių monetų“.
5. Smakras lengvai prilenktas prie kaklo.
6. Liežuvio galiukas liečia gomurį ties viršutiniais dantimis.
7. Žvilgsnis nukreiptas tiesiai į priekį arba šiek tiek žemyn išilgai nosies linijos. Akys plačiai atmerktos arba pusiau primerktos.

Jeigu sunku sėdėti sukryžiavus kojas, galima atsisėsti ant kėdės arba pagalvėlės. Svarbiausia sėdėti patogiai, tiesia nugara. Tradiciniuose tekstuose sakoma, kad jeigu kūnas visiškai tiesus, subtiliosios energijos kanalai irgi bus tiesūs, todėl protas taps aiškus.

Medituojant galima truputį keisti kūno padėtį atsižvelgiant į aplinkybes. Jeigu jaučiamės apatiški ar mieguisti, išsitieskime per liemenį, labiau įtempkime kūną ir nukreipkime žvilgsnį aukštyn. Ir priešingai, jei protas pernelyg įsiaudrinęs, šiek tiek atpalaiduokime kūną ir nukreipkime žvilgsnį žemyn.

Stenkimės išlaikyti deramą padėtį kiek įmanoma ilgiau, bet, jeigu tampa per daug nepatogu, geriau kelioms akimirkoms atsipalaiduoti, negu būti nuolatos blaškomiems skausmo.

Mąstydami apie naudą, kurios galime tikėtis iš meditacijos, ir bent truputį jos patirdami, žadinsime savo susidomėjimą.

Keletas bendrų patarimų

Labai svarbu medituoti kasdien be pertraukų, nes tik šitaip mūsų praktika taps tikra ir pastovi. Tai galima sulyginti su menka vandens srovele, kuri pamažu virsta upeliu, o paskui upe.

Tradiciniai tekstai byloja, kad geriau medituoti trumpais prisėdimais, bet reguliariai, negu ilgais, bet pripuolamai. Pavyzdžiui, galime paskirti meditacijai dvidešimt minučių per dieną, o paskui daryti trumpas pertraukėles savo kasdienėje veikloje, kad bent kelioms akimirkoms atgaivintume tai, ką patyrėme.

Trumpi, bet reguliarūs meditacijos seansai dažnai būna kokybiškesni už ilgus, bet atsitiktinius ir padeda išlaikyti tęstinumo jausmą.

Medituojant labai nereguliariai, atsiras ilgos pertraukos, kai mus vėl užvaldys seni įpročiai ir neigiamos emocijos, kuriems nebegalėsime atsispirti padedami meditacijos. Tačiau, jeigu praktikuosime dažnai, nors ir trumpais seansais, pertraukos bus neilgos, todėl pajėgsime išlaikyti gyvą meditacijos patirtį.

Nesvarbu, ar meditacija džiugina, ar erzina, ar einasi lengvai, ar sunkiai, svarbu neprarasti atkaklumo.

Praktikuotojams patariama pernelyg nesureikšminti savo vidinių išgyvenimų, kurie gali kilti meditacijos metu. Tai gali būti palaima, vidinis aiškumas ar minčių nebuvimas. Juos galima palyginti su vaizdais, bėgančiais pro traukinio langą. Juk nešoksime iš traukinio kaskart, pastebėję įdomų vaizdą, nes svarbiausia – pasiekti kelionės tikslą. Medituojant mūsų tikslas – keistis, bėgant mėnesiams ir metams. Skubėjimas ir meditacija nesuderinami: bet kokia gili permaina reikalauja laiko.

PROTO PARUOŠIMAS MEDITACIJAI

Kad sustiprėtų mūsų pasiryžimas medituoti, turėtume apmąstyti keturis dalykus:

• Žmogiškojo gyvenimo vertingumą.
• Žmogiškojo gyvenimo trapumą ir visų daiktų laikinumą.
• Naudingų ir žalingų poelgių skirtumus.
• Nepasitenkino jausmą, slypintį daugelyje mūsų gyvenimo situacijų.

Įsivaizduokime, kad ieškome į tvenkinį įkritusio rakto. Jei baksnosime dugną lazda, visiškai sudrumsime vandenį ir nebeturėsime  nė menkiausios galimybės pastebėti raktą. Pirmiausia reikia leisti vandeniui nusistovėti, kad taptų skaidrus. Tada lengvai pamatysime raktą ir jį ištrauksime. Taip turime elgtis ir su savo protu. Iš pradžių reikia, kad jis nuskaidrėtų, nurimtų ir taptų dėmesingas.

Visose budizmo mokyklose mokoma dviejų rūšių pagrindinių ir pagalbinių meditacijų. Vienos vadinasi „ramybės įtvirtinimas“ , sanskritiškai šamatha, o kitos – „gilesnė įžvalga“, sanskritiškai vipašjana.

Šamatha – tai rami, aiški ir visiškai susitelkusi į objektą proto būsena.

Vipašjana yra gili įžvalga į proto ir reiškių prigimtį, kurią įgyjame pirmiausia nuodugniai tyrinėdami sąmonę, o paskui kontempliuodami, t.y. per vidinę patirtį.

Vipašjana leidžia permatyti iliuziją ir išsivaduoti iš žalingų emocijų valdžios.

Iš tiesų šamatha paruošia dirvą, kad galėtume paversti protą lengvai valdomu įrrankiu, o tuomet vipašjana išlaisvina jį iš minčių keliamos kančios jungo ir išsklaidyti nežinojimo šydą.

Šamathos pratybos padeda nuraminti įsiaudrinusias mintis. Tam reikia sustiprinti gebėjimą susikaupti, pasinaudojant tuo, į ką retai kreipiame dėmesį – įkvėpimu ir iškvėpimu.

Šiai praktikai būtini trys etapai:

1. Sutelkiame dėmesį į pasirinktą objektą (šiuo atveju – kvėpavimą).
2. Išlaikome į objektą sutelktą dėmesį.
3. Sąmoningai suvokiame objekto savybes.

Meditacija: sąmoningas kvėpavimas

Patogiai atsisėskime, kad nugara būtų tiesi. Kvėpuokime ramiai ir neutraliai. Visą dėmesį sutelkiame į įkvėpimą ir iškvėpimą. Stebėkime, kaip šnervėmis srūva oras, ir bandykime suprasti, kuria savo kūno vieta tą jaučiame. Pastebėkime pauzę tarp iškvėpimo ir įkvėpimo. Paskui vėl sutelkime dėmesį į tą vietą, kuria labiausiai jaučiame kvėpavimą, o vėliau stebėjime, kaip akimirksniu sulaikome orą prieš iškvėpdami. Mūsų sąmoningas kvėpavimas turi būti aiškus ir ramus. Stenkimės nekeisti kvėpavimo ritmo. Greičiausia jis šiek tiek sulėtės, bet tegul tai atsitinka savaime.

Kai kyla mintys, nesistenkime jų sustabdyti, nes tai neįmanoma – jos jau čia. Tiesiog jų nerutuliokime. Praleiskime pro savo sąmoningumo lauką kaip paukštį, praskrendantį dangumi ir nepaliekantį jokių pėdsakų.

Pirmas variantas

Jei pasidarė sunku susikaupti, vienas iš būdų vėl tai padaryti – skaičiuoti savo kvėpavimą. Pavyzdžiui, vienąkart įkvėpę ir iškvėpę, mintyse pasakome „vienas“, kito ciklo pabaigoje – „du“ ir taip toliau iki dešimties. Tada pradedame iš naujo nuo „vienas“. Tai padeda išlikti dėmesingiems. Jeigu norime, galime skaičiuoti kitaip: „vienas“ – baigę įkvėpti, ir „du“ – baigę iškvėpti.

Antras variantas

Galime sutelkti dėmesį ne į kvėpavimą, bet į tai, kaip kvėpuojant juda pilvo raumenys.

Trečias variantas

Įkvėpimui ir iškvėpimui galime pritaikyti kokią nors paprastą frazę. Pavyzdžiui, iškvėpdami mintyse galime kartoti „tebūnie visos būtybės laimingos“, o įkvėpdami – „tepasibaigia visos jų kančios“.

Ketvirtas variantas

Praktikuotojai, kurie kalba mantras, sąmoningai kvėpuodami gali mintyse kartoti, pavyzdžiui, Atjautos Budos (sanskritiškai Avalokitešvara) mantrą „om mani padmė hūm“: „om“- įkvėpdami , „mani padmė“ – trumpam sulaikydami orą, ir „hūm“ – iškvėpdami.

GILI ĮŽVALGA (VIPAŠJANA)

Kita meditacijos praktika – gili įžvalga (sanskr. Vipašjana, pali kalba vipasana). Tai, kaip suvokiame kitus ir pasaulį, daro labai didelę įtaką mūsų elgesiui ir gyvenimo būdui. Mes nuolatos primetam pasauliui savo siaurą požiūrį į realybę ir iš to kylantys neatitikimai neišvengiamai virsta nepasitenkinimo bei kančios priežastimi. Šamatha leidžia mums akimirksniu nuraminti varginančias emocijas, tačiau vien to negana – reikia jas visiškai išnaikinti. Todėl toliau būtina praktikuoti gilią įžvalgą. Gili įžvalga leis mums  – iš pradžių analizuojant, vėliau tiesiogiai patiriant – suprasti, kad visi reiškiniai yra nepastovūs ir tarpusavyje susiję. Kai tai suprasime, imsime suvokti pasaulį teisingiau ir laisviau.

Vipašjaną galima praktikuoti įvairiais lygiais, keli iš jų:

1. Kaip teisingiau suvokti tikrovę;
2. Kaip išsilaisvinti iš mus kankinančių emocijų;
3. Kaip atpažinti ego apgaules ir atskleisti jo poveikį mūsų kančioms ir gerovei;
4. Kaip suvokti esminę proto prigimtį.

1. Meditacija, kuri padės mums kitaip suvokti tikrovę.

Įsivaizduokime ką tik prasiskleidusią rožę. Ji tokia nuostabi! Dabar įsivaizduokime, kad esame vabalėlis, graužiantis vieną iš jos žiedlapių. Jis toks gardus. Dabar tarkimės esą tigras, stovintis priešais šią rožę. Jam visiškai nesvarbu ar čia gėlė, ar šiaudų pėdas. Dabar įsivaizduokime, kad esame tik atomo dalelė šios rožės šerdyje. Mes nebeegzistuojame, esame tik energijos kreivė kaleidoskopinėje visatoje. Daiktų „tuštuma“ yra ne jų nebuvimas, bet tikroji jų prigimtis. Vaivorykštė tuščia, bet tai nereiškia, kad jos nėra – ji spindi visomis savo spalvomis, tačiau neegzistuoja savarankiškai, nepriklausomai ir amžinai.

Lygiai taip pat bandykime aiškintis ir kitų mus supančių dalykų prigimtį. Supraskime, kad, nors atrodo apčiuopiami, jie nėra tvarūs.

2. Atsiskyrimas nuo emocijų

Meditacija

Įsivaizduokime, kad mus užvaldė baisus įniršis. Kažkoks žmogus mus įžeidė ir jo vaizdas bei pasakyti žodžiai nuolatos grįžta į mūsų mintis. Tai prisiminus užplūsta nauja pykčio banga, vėl įsukdama užburtą minčių ir jų sukeltų reakcijų ratą.

Atsitraukime nuo įniršio objekto ir mąstykime apie patį pykčio jausmą – panašiai, kaip stebėtume ugnį, jos nekurstydami. Kaip ir koki didelė liepsna, pamažu ji savaime išblės. Lygiai taip pat, jeigu tiesiog stebėsime pyktį, jis nebegalės ilgai trukti be mūsų pagalbos. Net ir pati stipriausia emocija negaudama peno nusilps ir savaime išnyks. Jeigu išmoksime sumaniai tvarkytis su kiekviena mus užvaldančia stipria emocija ne tik įgusime išlaisvinti jas vos kilusias, bet ir sunaikinsime galimybę joms kilti. Šitaip pamažu pakeisime savo charakterio bruožus ir gyvenimo būdą.

3. Ego ieškojimas

Jei norime išsivaduoti iš kančių, visų svarbiausia suvokti ego prigimtį ir perprasti, kaip jis veikia.

Išsklaidyti ego iliuziją reiškia išsilaisvinti iš esminio savo silpnumo. Ne ego paremta savikliova sukelia tokį laisvės pojūtį, kurio nebeveikia netikėtos emocijos. Mūsų nebežeidžia kitų nuomonė ir mes bet kokiomis aplinkybėmis išlaikome vidinę ramybę. Tai nėra bejausmis atitolimas ar šaltas abejingumas, kaip kartais žmonės įsivaizduoja budistinį neprisirišimą, o veikiau bebaimis ir geranoriškas atsivėrimas visoms gyvoms būtybėms.

Dėmesingumas, arba grynas sąmoningumas, yra ne kažkokia nauja, dar subtilesnė už ego, esybė, bet pamatinė mūsų proto srauto savybė.

Meditacija

Pabandykime suprasti, kas sudaro manąjį „aš“. Mano kūnas? Tai mėsa ir kaulai. Mano sąmonė? Tai trumpalaikių minčių seka. Mano gyvenimo istorija? Tai tik prisiminimas to, ko jau nebėra. Mano vardas? Jam priskiriam įvairiausių reikšmių, kaip antai „mano geneologija“, „mano reputacija“, „mano socialinė padėtis“, tačiau galiausiai jis tėra raidžių kombinacija.

Kai „aš“ nustoja buvęs pasaulio centru, mums savaime ima rūpėti kiti. Egocentriškas mąstymas apie savo nelaimes atima drąsą, o altruistinis rūpestis kitais dvigubai sustiprina pasiryžimą lengvinti jų kančias. Taigi reikia deramai išsiaiškinti, kas gi tas „aš“, kurį jaučiame giliai savo esybės šerdyje.

Kur glūdi „aš“? Jis negali būti mano kūne, nes kai sakau „man liūdna“, turiu omenyje ne kūną, o sąmonę. Tuomet gal „aš“ yra mano sąmonė? Vargu. Kai sakau „mane pastūmė“, ar turiu omenyje sąmonę? Tikrai ne. Tačiau „aš“ negali būti kažkur išorėje. Taigal jį sudaro kūno ir sąmonės junginys? Šitaip pereiname prie abstraktesnės sąvokos. Vienintelis būdas šiai dilemai išspręsti – pripažinti, kad žodžiu „aš“ mintyse įvardijame dinaminį procesą, kintančių santykių derinį, apimantį mūsų pojūčius, vaizdinius, emocijas ir sampratas. Galų gale „aš“ yra ne daugiau nei pavadinimas, kuriuo apibrėžiame tam tikrą kontinuumą, panašiai, kaip upę vadiname Amazone ar Gangu.

Kai liausimės kabinęsi į ego ir su juo tapatinęsi, pajusime neįtikėtiną laisvę, kuri leis mums bet kokiomis aplinkybėmis su kiekvienu sutiktuoju bendrauti natūraliai, geranoriškai, drąsiai ir ramiai. Neturėdami ko praprasti ar įgyti, tapsime laisvi duoti ir gauti viską.

4. Proto prigimties meditacija

Mintis kyla tarytum iš niekur. Ji gali būti maloni arba varginanti. Pabūna keletą akimirkų ir išnyksta lyg silpstantis varpelio skambesys,  užleisdama vietą kitoms. Kur ji dingsta? Niekas negalėtų atsakyti. Tam tikros mintys dažnai sugrįžta į mūsų protą, skeldamos įvairiausias būsenas – nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo noro iki abejingumo, nuo pasipiktinimo iki pritarimo. Taigi, jos turi nepaprastą galią veikti mūsų būklę.

Leiskime protui stebėti patį save. Kyla mintys. Protas kažkokiu būdu egzistuoja – mes tai jaučiame. Stebėkime savo protą ir jame kylančias mintis. Ar galime joms priskirti kokias nors konkrečias savybes? Kur jos būna? Ar turi spalvą? Formą? Kuo atidžiau žvelgsime, tuo mažiau rasime. Žinoma, pastebėsime, kad protas turi gebėjimą žinoti, tačiau turėsime pripažinti, kad jis nepasižymi jokiomis kitomis tikromis savybėmis. Todėl budizme protas apibrėžiamas kaip nepertraukiama patirčių seka. Jis nėra atskira esybe ir savarankiškai neegzistuoja. Neradę jame nieko tvaraus, pasilikime valandėlę šioje „nieko neradimo“ būsenoje. Kai atsiranda mintis, tiesiog leiskime jai kilti ir praeiti savaime, nestabdydami ir nepratęsdami. Tą trumpą akimirką, kai proto nevargina jokia prabėganti mintis,  kontempliuokime jo prigimtį. Buvusios mintys išnyko, o būsimos dar nepasirodė – ar atsiradusiame tarpsnyje pastebime gryną ir spinduliuojantį sąmoningumą? Valandėlę pasilikime šioje savaiminio paprastumo būsenoje, kurioje nėra jokių sąvokų.

Kai pamažu susipažįstame su proto prigimtimi ir išmokstame leisti mintims išnykti vos kilusioms, lyg raidėms parašytoms ant vandens, darosi lengviau žengti vidinės laisvės keliu. Įprastiniai mąstysenos modeliai praranda galią palaikyti mūsų sumaištį ir stiprinti įsisenėjusius polinkius. Mes vis mažiau iškraipome tikrovę, kol galiausia išnyksta pats kančios mechanizmas.  <…> nesaugumo jausmas užleidžia vietą laisvei ir pasitikėjimui. Mes liaujamės rūpintis vien savo lūkesčiais bei nuogąstavimais ir tampame atviri aplinkiniams. Šitaip kitų gerovė mums pasidaro ne mažiau svarbi už mūsų.

„Tegul teigiama energija, gimusi ne vien iš šios meditacijos, bet ir iš visų mano gerų praeities, dabarties ir ateities žodžių, poelgių ir minčių, lengvina kitų kančias dabar ir ateityje.“

Iš širdies gelmių linkėkime, kad mūsų nuopelnai padarytų galą karui, badui ir neteisybei, taip pat visoms nepriteklių ir fizinių bei psichinių negalavimų keliamoms kančioms.

Ištrauka iš Matthieu Ricard knygos „Meditacijos menas“