Jogos žodynas. Mokša

Žmogaus protas sukurtas taip, kad atlikdamas bet kokią veiklą jis nori prieš save matyti galutinį tikslą, kurį reikia pasiekti. Dvasinis tobulėjimas nėra išimtis. Jei atidžiai išstudijavote labiausiai paplitusias religijas, kiekviena iš jų siūlo kažkokią logišką dvasinio kelio pabaigą: kažkokį dangų, kur viskas gerai, nėra kančių. Tačiau dangus yra Abraomo religijų prerogatyva. Kalbant apie dharmines religijas, jos yra daugiau apie savotišką „išsilaisvinimą“.

Sąvoka „mokša“ iš sanskrito kalbos verčiama kaip „išsivadavimas“. Vedų ​​filosofijoje manoma, kad mokša yra vienas iš Dživos – kiekvienos gyvos būtybės individualios sielos – gyvenimo tikslų, o visas ilgas kūnų keitimosi procesas reinkarnacijos procese prisideda prie patirties kaupimo ir vėlesnio įsikūnijimo žmogaus kūne, ir būtent šis įsikūnijimas laikomas palankiausiu (kitaip ir vieninteliu įmanomu) mokšai pasiekti.

Priklausomai nuo konkrečios mokyklos, svarstomi įvairūs mokšos pasiekimo būdai, taip pat skirtingos šios sąvokos interpretacijos. Esminiai skirtumai pastebimi tarp dviejų filosofinių mokyklų – Dvaita Vedanta ir Advaita Vedanta.

Dvaita Vedantoje Dievas laikomas asmeniu ir teigiama, kad nors individuali siela ir aukščiausia siela gali susijungti, visiškas jų susiliejimas neįmanomas dėl skirtumų. Tai yra, priešingai nei Advaita Vedanta filosofija, individualios ir aukštesnės sielos tapatumas yra neigiamas. Taigi Dvaita Vedanta tiki, kad trumpiausias kelias į mokšą – išsivadavimą iš atgimimo ciklo – yra bhakti joga – atsidavimo tarnavimo Dievui joga.

Dvaita Vedanta mokykla siūlo ugdyti Premą – tyrą meilę Dievui – ir tobulėti Bhakti – atsidavimo tarnystėje. Pasak Dvaitos Vedantos, tik meilės santykio su Dievu kūrimas ir tyra, atsidavusi tarnystė leidžia pasiekti mokšą ir, svarbiausia, negrįžti į materialųjį pasaulį. Kiti keliai į Mokšą laikomi sunkesniais ir negarantuoja, kad Dživa vėl neatsidurs materialiame pasaulyje.

Šioje tradicijoje mokša yra suvokiama ne kaip visiškas ištirpimas aukštesnėje sąmonėje, bet kaip tam tikros vietos pasiekimas dvasiniame pasaulyje, kur siela turi santykį su Dievu. Tiksliausias mokšos pasiekimo receptas bhakti jogos kontekste atsispindi 55 eilutėje, Bhagavad Gitos 11 skyriuje, kur pagrindinės išsivadavimo sąlygos yra gryna atsidavimo tarnystė, savo darbu atsidavimas Dievui, suvokimas, kad Dievas yra aukščiausias gyvenimo tikslas, taip pat draugiškas požiūris į visas gyvas būtybes.

Advaita Vedanta mokykla, kurios pagrindinė samprata yra individo ir aukštesnės sielos tapatybė, siūlo tris kitus jogos kelius: karma joga – geri darbai be prisirišimo prie rezultato, džniana joga – filosofinio tikrovės pažinimo kelias ir radža joga – Dievo pažinimas per meditaciją. Priklausomai nuo skirtingų Advaita Vedanta krypčių, gali būti siūlomas vienas iš šių kelių arba vienu metu visų trijų praktikavimas: tarnystė, filosofinis supratimas ir meditacija.

Paprasčiau tariant, pagrindinis šių dviejų krypčių požiūrių į Išsivadavimą skirtumas yra Dievo kaip asmens suvokimas arba beasmenio Dievo aspekto pažinimas, ir tai jau lemia skirtumą tarp siūlomų mokšos pasiekimo kelių ir metodų, kaip ir pati šios sąvokos interpretacija. Be to, kad mokša suprantama kaip išsivadavimas po mirties, taip pat yra tikrojo Aš pažinimo ir Ego atsikratymo procesas. Tas, kuris suvokė save kaip amžiną sielą, sustabdęs savęs tapatinimo suękūnu procesą, vadinamas Jivanmukta – „gyvena išsilaisvinęs“. Ši koncepcija labiausiai paplitusi tarp Šankaros pasekėjų – Advaita Vedantos krypties.

Nirvanos sampratą galima laikyti šiek tiek panašia į mokšos sąvoką. Tiksliausias palyginimas būtų su tokia sąvoka kaip Maha-pari-nirvana, tai yra būsena, kurioje pasiekiamas išsivadavimas iš atgimimo ciklo. Kalbant apie Nirvanos sampratą, ši sąvoka kartais tiesiog reiškia išsivadavimą iš troškimų ir prisirišimų, o tai ne visai atspindi mokšos sampratą.

Lotoso gėlių sutroje apie nuostabiąją dharmą Buda paneigė Nirvanos „mitą“ kaip pagrindinį tikslą. Jis palygino su miestu vaiduokliu. Palyginimas sako, kad yra tam tikras vadovas, kuris veda žmones per dykumą ir, matydamas, kad jie pavargo ir pradėjo niurzgėti, savo mistinėmis galiomis sukūrė „miestą vaiduoklį“ ir pasakė žmonėms, kad jie pasiekė savo tikslą. Keliautojams pailsėjus, gidas žmonėms pasakė, kad tai iliuzija, bet tikslas arti. Taip Buda paaiškino, kodėl daugiau nei keturiasdešimt metų pamokslavo apie Nirvaną ir tik paskutiniame pamoksle prabilo apie bodhisatvos kelią, kurio tikslas – išvaduoti visas gyvas būtybes iš samsaros, o Nirvana suvokiama tik kaip laikinas poilsis.

Taigi budizmas suteikia unikalią mokšos sampratos perspektyvą, kai darbas, skirtas visų jaučiančių būtybių išlaisvinimui, yra paskelbtas aukštesniu prioritetu nei asmeninis išlaisvinimas. Tai esminis skirtumas tarp budizmo ir kitų dharminių religijų išlaisvinimo supratimo klausimu.

Apibendrinant galima pasakyti, kad dauguma mąstymo mokyklų mokšą laiko išsivadavimu iš atgimimo ciklo. Esminiai skirtumai egzistuoja tik šios būsenos pasiekimo metoduose ir interpretacijose, kas atsitinka sielai po išsilaisvinimo.

Straipsnis išverstas iš jogos klubo OUM.RU puslapio