Nėra ligos, kurios nepasunkintų alkoholio vartojimas. Žmoguje nėra tokio organo, kuris nenukentėtų nuo alkoholinių gėrimų vartojimo.

Didžiausia alkoholio blogybė

Tačiau labiausiai ir skaudžiausiai kenčia smegenys. Ir tai nesunku suprasti, jei atsižvelgsime į tai, kad didžiausias jo kaupimasis vyksta smegenyse. Jei alkoholio koncentracija kraujyje laikoma viena, tai kepenyse ji bus 1,45, smegenų skystyje – 1,5, o smegenyse – 1,75. Ūminio apsinuodijimo alkoholiu atveju klinikinis vaizdas gali būti nevienalytis, tačiau skrodimo metu didžiausias pažeidimas pastebimas smegenyse, minkštieji smegenų dangalai edemiški, gausūs, smegenys smarkiai patinusios, kraujagyslės išsiplėtusios. Yra smegenų medžiagos dalių nekrozė.

Subtilesnis žmogaus, mirusio nuo ūmaus apsinuodijimo alkoholiu, smegenų tyrimas rodo, kad nervinėse ląstelėse įvyko protoplazmos ir branduolio pokyčiai, tokie pat ryškūs, kaip ir apsinuodijus kitais stipriais nuodais. Tokiu atveju daug labiau pažeidžiamos smegenų žievės ląstelės nei subkortikinė dalis, t.y. alkoholis stipriau veikia aukštesniųjų smegenų veiklos centrų ląsteles. Smegenyse buvo pastebėtas stiprus kraujo išsiliejimas, dažnai su smegenų dangalų ir smegenų smailės paviršiaus kraujagyslių plyšimu. Tais atvejais, kai buvo sunkus, bet ne mirtinas apsinuodijimas alkoholiu, smegenyse ir žievės nervinėse ląstelėse pasireikšdavo tokie pat pokyčiai, kaip ir mirusiems nuo apsinuodijimo alkoholiu. Tokie pat pokyčiai smegenyse stebimi geriančių žmonių, kurių mirtis įvyksta dėl priežasčių, nesusijusių su alkoholio vartojimu.

Apibūdinti smegenų medžiagos pokyčiai yra negrįžtami. Jie palieka neišdildomą pėdsaką ir mažų smegenų struktūrų praradimu, o tai neišvengiamai paveikia jų funkciją.

Tačiau tai nėra didžiausia alkoholio blogybė. Asmenims, vartojantiems alkoholinius „gėrimus“, nustatoma ankstyva eritrocitų – raudonųjų kraujo kūnelių – agliutinacija. Kuo didesnė alkoholio koncentracija kraujyje, tuo ryškesnis surišimo procesas. Jei tai vyksta šiurkščiuose audiniuose, toks procesas gali likti nepastebėtas. Tačiau smegenyse, kur ryšys stipresnis, nes alkoholio koncentracija yra didesnė, čia tai gali sukelti ir, kaip yprastai nutinka, sukelia rimtų pasekmių. Mažiausių kapiliarų, aprūpinančių krauju atskiras smegenų ląsteles, skersmuo priartėja prie eritrocito skersmens, o jei čia eritrocitai sulimpa, jie uždaro spindį kapiliaruose. Nutrūksta smegenų ląstelių aprūpinimas deguonimi. Toks deguonies badas, jei trunka 5-10 minučių, sukelia nekrozę, t.y. negrįžtamai netenkama smegenų ląstelės, o kuo didesnė alkoholio koncentracija kraujyje, tuo stipresnis klijavimo procesas, tuo daugiau smegenų ląstelių žūva. Saikingai geriančių asmenų skrodimai parodė, kad jų smegenyse yra ištisos negyvų žievės ląstelių kapinės.

Smegenų struktūros pokyčiai atsiranda po kelerių metų alkoholio vartojimo. Ištyrus 20 tokių žmonių, pas visus buvo nustatyta smegenų tūrio sumažėjimas arba, kaip sakoma, susiraukšlėjusios smegenis. Visiems buvo ryškūs smegenų atrofijos požymiai, pakitimai smegenų žievėje, t.y. ten, kur vyksta protinė veikla, atliekama atminties funkcija. Penkiems iš jų protinių gebėjimų sumažėjimas aiškiai pasireiškė net ir įprasto pokalbio metu. 19 pacientų pakitimai pasireiškė priekinėje skiltyje, 18 pacientų – ir pakaušio skiltyje.

Jau seniai liaudyje pastebėta, kad daugumai geriančių žmonių ir net tiems, kurie jau anksti metė gerti, pasireiškia vadinamoji senatvinė demencija. Egzistuoja nuomonė, kad visas alkoholinių „gėrimų“ sukeliamas blogis turi būti priskirtas tik alkoholikams. Alkoholikai kenčia. Jie turi pakitimų. Kas mes esam? Mes geriame saikingai. Mes neturime šių pakitimų.

Čia turi būti šiek tiek aiškumo. Bandymai žalingą alkoholio poveikį priskirti tik tiems, kurie pripažįstami alkoholikais, yra iš esmės klaidingi. Dėl pačių terminų: alkoholikas, girtuoklis, daug geriantis, vidutiniškai geriantis, mažai geriantis ir kt. turi kiekybinių, o ne esminių skirtumų ir daugelis juos supranta skirtingai. Kai kurie alkoholikais vadina tik tuos, kurie stipriai geria iki delirium tremens (pasireiškia haliucinacijomis, delyru, šaltkrėčiu ir karščiavimu) ir pan. Tai taip pat neteisinga. Persigėrimai, delirium tremens, haliucinacijos, Korsakovo psichozė, alkoholinis pavydo priepuolis, alkoholinė epilepsija ir t.t. – visa tai alkoholizmo pasekmės.

Pats alkoholizmas – tai alkoholinių gėrimų vartojimas, turintis žalingą poveikį sveikatai, gyvenimui, darbui, visuomenės gerovei. 1975 metais Pasaulio sveikatos organizacija pripažino alkoholį kaip narkotiką ir alkoholizmą apibrėžė kaip asmens priklausomybę nuo alkoholio. Tai reiškia, kad geriantis asmuo yra narkotikų nelaisvėje. Jis ieško kiekvienos progos, visų dingsčių prisigerti. O jei nėra priežasties, geria be jokios priežasties. Geria netinkamomis sąlygomis, slapta nuo kitų. Jam kyla noras gerti ne tik pamačius vyną, bet ir tada, kai jo nėra. Jei paklaustume bet kurio vadinamojo „bemiegančio“ girtuoklio, ar jis laiko save alkoholiku, jis kategoriškai atsakys, kad nėra alkoholikas. Įkalbėti jo gydytis neįmanoma, nors visi artimieji, visi aplinkiniai nuo jo kenčia. Jis tvirtina, kad geria saikingai.

Beje, tai pats klastingiausias terminas, po kuriuo slepiasi alkoholikai, ir patikimiausias ginklas iš visų tų, kurie siekia pagirdyti mūsų žmones. Užtenka paraginti žmones gerti saikingai ir pasakyti, kad tai nekenksminga, ir jie tokius patarimus lengvai paisys. Ir dauguma jų taps alkoholikais.

Sąvoka „piktnaudžiavimas“ taip pat turi būti pripažinta nekompetentinga. Juk jei yra piktnaudžiavimas, vadinasi, yra naudos ne blogiui, o gėriui, t.y. naudinga. Tačiau tokio naudojimo nėra. Be to, nėra nekenksmingo naudojimo. Bet kokia vartojama dozė yra kenksminga. Kalbama apie žalos laipsnį. Sąvoka „piktnaudžiavimas“ iš esmės yra neteisinga. Ir tuo pačiu tai labai klastingas, nes leidžia nuslėpti girtumą pasiteisinimu, kad aš tuo nepiktnaudžiauju. Tačiau ribos tarp naudojimo ir piktnaudžiavimo nėra ir negali būti. Bet koks alkoholinių gėrimų vartojimas yra piktnaudžiavimas. Net jei geriate sausą vyną nedidelėmis dozėmis, bet vartosite jį dažniau nei kartą per savaitę, smegenys neišvengs apsinuodijimo. Ir jo žala neabejotina. Todėl tie, kurie rekomenduoja prie kiekvieno pietų stalo patiekti po butelį sauso vyno, aiškiai pelnosi žmonių girtuokliavimu.

Tačiau kyla klausimas: kam gerti kartą per mėnesį ar kartą per metus? Juk tai narkotinis nuodas. Juk tai tiesiog nėra protinga.

O ar ne laikas išsilavinusioje kultūringoje visuomenėje šia tema kalbėti? Juk pas mus nesakoma, kad galima bent kartą per mėnesį susileisti morfino injekciją, pauostyti kokainą, išgerti porciją heroino, bet veiksmas tas pats. Abiem atvejais žmogų pagauna iliuzija su jam neigiamomis pasekmėmis. Tad kam daryti išimtį tam pačiam, bet dar klastingesniam vaistui – alkoholiui. Ar tikrai dešimtys milijonų alkoholikų ir girtuoklių, šimtai tūkstančių apsigimusių vaikų mūsų neįtikina, kad šiam blogiui reikia kartą ir visiems laikams padaryti galą, kad šis blogis mūsų visuomenėje turi būti užblokuotas amžiams ir bet kokiomis dozėmis.

Kaip alkoholis veikia smegenų veiklą? Kas atsitinka žmogui? Kodėl taip smarkiai keičiasi žmogaus asmenybė, charakteris ir elgesys?

Šį klausimą gana nuodugniai ištyrė psichiatrai ir fiziologai. Nustatyta, kad alkoholis visuose jo turinčiuose gėrimuose (degtinėje, alkoholiniuose gėrimuose, aluje, vyne ir kt.) veikia organizmą taip pat, kaip ir kitos narkotinės medžiagos bei tipiški nuodai, tokie kaip chloroformas, eteris ir opiumas. Jis selektyviai veikia centrinę nervų sistemą, daugiausia jos aukštesniuosius centrus. Pakartotinai vartojant alkoholį, aukštesniųjų smegenų veiklos centrų pažeidimai trunka nuo 8 iki 20 dienų. Jei alkoholio vartojimas vyksta ilgą laiką, tai šių centrų darbas neatstatomas.

Daugybė eksperimentų, kuriuos atliko šios srities specialistai (Bunge, Krikrinsky, Sikorsky ir kt.), neabejotinai įrodyta, kad apsvaigus nuo alkoholio, sutrinka ir sulėtėja paprasčiausios psichinės funkcijos, tokios kaip suvokimas, asociacijos. Pastarosios kenčia dviem aspektais. Pirma, minčių formavimasis sulėtėja ir susilpnėja.

Antra, jų kokybė labai pasikeitė ta prasme, kad vietoj vidinių asociacijų, pagrįstų objekto esme, dažnai atsiranda išorinės asociacijos, dažnai stereotipinės, pagrįstos sąskambiu, atsitiktiniu išoriniu objektų panašumu.

Žemiausios asociacijų formos (t.y. motorinės ar mechaninės asociacijos, išmoktos asociacijos) lengviausiai kyla galvoje. Kartais tokios asociacijos atsiranda be menkiausios priežasties. Kai jos pasirodo, jos užsispyrusiai laikosi galvoje, iškyla vėl ir vėl, bet visiškai netinkamai. Šiuo atžvilgiu tokios nuolatinės asociacijos primena tuos pačius patologinius reiškinius, pastebėtus sergant neurastenija ir sunkiomis psichozėmis.

Iš išorinių asociacijų dažniausiai kyla tos, kurios susijusios su motoriniais veiksmais. Todėl daugelis, tarkime, meistrų girtuoklių savo darbą atlieka daugmaž normaliai – jų smegenyse įkomponuotos asociacijos realizuojasi motoriniuose aktuose. Visa tai rodo gilius mąstymo mechanizmo pokyčius, kuriuos sukelia toksinai. Tokios būsenos žmogaus elgesys primena maniakišką susijaudinimą. Alkoholinė euforija kyla dėl kritikos slopinimo ir susilpnėjimo. Viena iš neabejotinų šios euforijos priežasčių – filogenetiškai seniausios smegenų dalies subkortekso sužadinimas, o jaunesnės ir jautresnės smegenų žievės dalys yra stipriai sutrikusios arba paralyžiuotos.

Didelėmis dozėmis vartojamas alkoholis sukelia gilesnius išorinių įspūdžių suvokimo sutrikimus, mažėja jų tikslumas, sutrinka dėmesys ir atmintis dar labiau nei vartojant saikingas dozes. Daugėja kokybinių asociacijų, silpsta kritika, prarandamas gebėjimas atidžiai klausytis kitų, stebėti savo kalbos taisyklingumą, kontroliuoti savo elgesį.

Kartais pabunda blogi polinkiai ir aistros, žmogus nesigėdija elgtis nepadoriai, patraukti aplinkinių dėmesį. Jis nesigėdija moterų ir vaikų akivaizdoje vartoti necenzūrinius žodžius. Aplinkiniai jo gėdijasi, bet visi įtikinėjimai nenaudingi, jis elgiasi dar įžūliau.

Gilėjant anestezijai, paralyžiuojama ne tik žievė, bet ir baziniai mazgeliai bei smegenėlės. Suaugusiam žmogui vartojant 7–8 gramų dozę 1 –am kg svorio, įvyksta mirtis.

Vartojant alkoholį nukenčia visos subtiliausios smegenų funkcijos, visi aukštesni jausmai. Bet kuris kūrybingas darbuotojas, vartodamas alkoholį, daro nepataisomą žalą savo sugebėjimams ir reikalui, kuriam jis paskyrė savo gyvenimą. Liūdna žiūrėti į talentą, kuris dingsta mūsų akyse ir miršta nuo narkotinių nuodų smūgių.

Asmenims, kurie dažnai vartoja alkoholį, stipriai pablogėja bendravimo gebėjimas, o šis pažeidimas išreiškiamas psichologinės orientacijos nebuvimu. Įprastoje protinėje veikloje tokie žmonės ir toliau dirba. Juk daugelis protinio darbo rūšių (pavyzdžiui, kanceliarinis darbas, prekyba ir pan.) yra identiškų, stereotipinių veiksmų serija pagal paruoštą modelį.

Nesunku suprasti, kad tokiais atvejais tokių žmonių psichikos trūkumai yra mažiau akivaizdūs ir neturi pagrindo aiškiai pasirodyti. Tačiau ten, kur reikalingas originalus protinis grožis, kur reikia šviežių sąvokų ir kur reikia padaryti išvadą, iš karto ir apibendrinus visus duomenis, dažnai alkoholį vartojantys žmonės pasirodo esą nemokūs. Šia prasme verslas tikrai sulėtėja ar net visiškai žlunga, jei lyderiai yra tie, kurie negali įveikti potraukio alkoholiui. Jie turėtų būti tiesiog atleisti iš darbo. Tai visiškai taikoma kūrybiniams darbuotojams ir tiems, kurie dirba su žmonėmis – lyderiams.

Kad ir kokius didelius smegenų psichikos darbo sutrikimus sukelia alkoholis, vis dėlto, kaip pripažįsta mokslininkai, pagrindiniai pokyčiai vyksta psichikoje ir geriančiojo charakteryje. Pirmas dalykas, į kurį mokslininkai atkreipia dėmesį geriančiojo elgesyje, yra moralės nuosmukis, abejingumas pareigoms ir įsipareigojimams, kitiems žmonėms ir net šeimos nariams.

Abejingumas aukščiausiems moraliniams interesams pasireiškia labai anksti, tuo metu, kai psichikos aktai išlieka beveik nepakitę. Tai pasireiškia dalinės moralinės anestezijos forma kaip visiškas nesugebėjimas patirti emocinio streso. Tokia būsena yra analogiška moraliniam idiotizmui ir skiriasi tik kilmės būdu. Moralės nuosmukį atspindi ir girtuoklių abejingumas namams, įprastai pareigai, savanaudiškumas ir cinizmas.

Žinoma, kad menkiausi nukrypimai nuo visuomenės dorovės reikalavimų yra labai pavojingi ir lengvai priveda prie pavojingų nusikaltimų. Moralės nuosmukis turi dramatišką poveikį gėdos jausmo susilpnėjimui. Nemažai mokslinių dokumentų įrodo, kad gėdos praradimas visuomenėje eina koja kojon su alkoholizmo plėtra šalyje. Tai taip pat aiškiai parodo didžiulę gėdos gynybinę galią ir didelį tokio nuodo, kaip alkoholiniai gėrimai, pavojų, kurie turi selektyvią savybę sumažinti šio subtilaus ir svarbaus jausmo stiprumą. Tarp neišvengiamų moralės nuosmukio pasekmių yra melo pagausėjimas arba bent tiesos sumažėjimas.

Gėdos ir tiesos praradimą žmonės susiejo į neatskiriamą sąvoką – begėdišką melą. Melas auga, nes žmogus prarado gėdą, praradęs savo sąžinėje ir svarbiausią moralinę tiesos pataisą.

Dokumentai, apimantys mūsų šalies girtumo padidėjimo laikotarpį – aktyvios prekybos alkoholiniais gėrimais laikotarpį – įtikinamai rodo, kad kartu su girtumo didėjimu augo ir nusikaltimai. Be kitų nusikaltimų, nuteistųjų už melagingus parodymus, melagingą denonsavimą kasmet augo sparčiau nei už kitus nusikaltimus. Moralės praradimą ir gėdą liudija ir spartesnio moterų nusikalstamumo didėjimo, palyginti su vyrų, skaičiai.

Gebėjimas patirti gryną gėdos jausmą girtuokliams prarandamas labai anksti. Šio aukšto žmogaus jausmo moraline prasme paralyžius žmonėms yra daug pavojingesnis nei bet kuri kita psichozė.

Gėda, kaip žinia, normaliam žmogui išreiškia gėdos kaukė ir įvairūs judesiai, norint pasislėpti nuo svetimo žvilgsnio, nuleisti žvilgsnį, paslėpti akis, atsukti veidą, noras nugrimzti per žemę ir pan. Gėdos faktoriaus – šio subtilaus ir jautraus mechanizmo – girtuokliams visiškai nėra, kaip ir antrojo gėdos ženklo – noro paslėpti veidą ir akis, t.y. iš esmės pakinta net išorinės gėdos jausmo apraiškos.

Kalbant apie šio jausmo psichinės pusės pasikeitimą, tuo galima įsitikinti kiekviename žingsnyje, nes gėdos sugebėjimo praradimas yra būdingiausias geriančiųjų bruožas. Visos subtilios šio jausmo apraiškos visiškai išnyksta ir išnyksta labai anksti. Tuo tarpu gėda ne tik išlaiko psichinę žmogaus pusę tam tikrose ribose, tai yra vienas pagrindinių dorinio gyvenimo principų, kuris daro žmogų jautrų aplinkinių nuomonei, visuomenės nuomonei, saugo nuo visko, kas yra gėdinga moraline prasme.

Šią sąlygą puikiai suprato Levas Tolstojus. Savo straipsnyje „Kodėl žmonės apsvaigsta“ jis rašė:

„Ne skonyje, ne malonume, ne pramogoje, ne terapijoje slypi visame pasaulyje hašišo, opijaus, vyno, tabako plitimo priežastis, o tik būtinybė slėpti nuo savęs sąžinės diktatą.

Einu gatve ir, eidamas pro šnekančius taksi, girdžiu, kaip vienas sako kitam: „Gerai žinomas atvejis. Jam gėda. Blaivus žmogus gėdijasi to, ko nesigėdija girtas žmogus“. Šie žodžiai išreiškia esminę ir pagrindinę priežastį, kodėl žmonės griebiasi svaigalų. Žmonės jų griebiasi ir tam, kad nesigėdytų po to, kai buvo atliktas poelgis, prieštaraujantis sąžinei, bet prie kurio žmogų traukia jo gyvuliška prigimtis. Blaivus žmogus gėdijasi eiti pas nepadorias moteris, gėdijasi vogti, gėdijasi žudyti. Girtas žmogus to nesigėdija. Ir todėl, jei žmogus nori padaryti veiksmą, kurį jam draudžia sąžinė, jis apsvaigsta.

Devynios dešimtosios nusikaltimų padaromos taip: už drąsą išgerti. Pusė moterų iškrenta dėl vyno. Beveik visi apsilankymai nepadoriuose namuose vyksta išgėrę. Žmonės žino šią vyno savybę užgniaužti sąžinės balsą ir sąmoningai naudoja jį šiam tikslui. Žmonės ne tik patys svaiginasi, norėdami užgniaužti sąžinę, žinodami, kaip veikia vynas, bet, norėdami priversti kitus žmones daryti priešingą sąžinei veiksmą, sąmoningai juos svaigina, kad atimtų sąžinę. Karo metu kariai visada būna girti, kai tenka kautis ranka rankon. Visi prancūzų kariai Sevastopolio puolime buvo neblaivūs.

Visi žino žmonių, kurie visiškai prisigėrė dėl nusikaltimų, kurie kankino jų sąžinę. Kiekvienas gali pastebėti, kad amoralūs žmonės yra labiau linkę į svaigiąsias medžiagas. Plėšikai, vagių gaujos, prostitutės neapsieina be vyno. Žodžiu, negalima nesuprasti, kad svaiginamųjų medžiagų vartojimą dideliais ar mažais kiekiais, periodiškai ar nuolat, aukštesniu ar žemesniu ratu lemia ta pati priežastis – būtinybė užgniaužti sąžinės balsą, kad nematyti gyvenimo nesantaikos su sąmonės reikalavimais.

Kiekvienas pamatys vieną pastovią savybę, kuri skiria apsvaigusius žmones nuo apsinuodijusių žmonių. Kuo labiau žmogus apsvaigęs, tuo jis labiau morališkai nejudrus. Išsivadavimas iš šio baisaus blogio bus žmonijos gyvenimo epocha“.

Taip Levas Tolstojus baigia šį straipsnį.

Pastaraisiais metais pasaulyje išryškėjo vadinamasis vadybinis alkoholizmas arba verslo žmonių, atsakingų darbuotojų alkoholizmas, nes žmonės, sudarydami sandorius, geria. Žmogus, paskandinęs pačius tobuliausius gėdos jausmus, lengviau sutiks priimti kyšį už neteisėtą sandorį, jam bus lengviau pasirašyti savo šaliai nepalankią sutartį dėl siūlomos dovanos, lengviau eiti prieš savo sąžinę ir daryti tai, ko jis nedarytų būdamas blaivus.

Deja, tokie atvejai mokslo pasaulyje plinta vis labiau. Atvažiuojantys iš periferijos į centrą su savimi atsineša konjako, degtinės ir visaip vaišina tuos, kurių žodis padės gauti palankią vietą, gerą titulą ir pan. O tai, kad tiek daug geria mūsų mokslininkai, užimantys administracines pareigas, turintys teisę spręsti kitų mokslininkų, žmonių likimus, taip pat daug ką pasako. Matyt, ne viskas švaru tiems, kurie daug geria.

Matyt, gėda dar nėra visiškai prarasta, ir tikriausiai yra dėl ko gėdytis, kitaip, kam jie tiek gertų.

Pavojus aukštesnei žmonių moralei slypi tame, kad visuomenėje atsiranda vis daugiau žmonių, kurių moraliniai jausmai sumažėjo dėl alkoholinių „gėrimų“ vartojimo. Kartu su milijonais blaivių žmonių yra milijonai geriančių. Tokio nemažo skaičiaus pusiau normalių žmonių buvimas visuomenėje (nes visiškai normalus žmogus nenaudos narkotinių nuodų, kurie naikina visus jo organus ir ypač smegenis) turi demoralizuojantį poveikį.

Dažniausiai, ypač ilgai vartojant alkoholį, šie šiurkštūs, be stuburo, denatūralizuoti, subtilių jausmų neturintys subjektai, gyvenantys visuomenėje, būdami šeimų galvomis, vadovais, viršininkais ir pan., savo asmenybe daro žalingą poveikį aplinkiniams. Ilgalaikė šių subjektų įtaka paliečia visas socialinės ir darbo veiklos sritis, tačiau ypač kenkia šeimai ir šeimos santykiams, didele dalimi griauna ir palaužia žmonių psichiką. Ir svarbiausia: jie yra sergančių palikuonių šaltinis, didinantis degeneratų ir neuropatų gretas.

Geriančiųjų moralės nuosmukis pasireiškia aukščiausių smegenų žievės funkcijų – kilnumo ir patriotiškumo – sumažėjimu ir visišku išnykimu. Girtas bosas labai anksti pamiršta tuos kilnius principus, kuriais visada didžiavosi inteligentija. Visais laikais buvo laikoma nepriimtina, kad valdžią turintis asmuo tuo pasinaudotų siekdamas sukurti privilegijuotą padėtį sau asmeniškai ar savo institucijai.

Atrofavusio kilnumo jausmo žmogus stengsis panaudoti jam suteiktą galią, kad sukurtų ir sutvarkytų visų pirma savo instituciją kaip niekas kitas. Jis užims tas pareigas, kurios jam naudingos, panaudos savo galią savęs išaukštinimui. Jis nesigėdija, nes žlugus aukštuomenei, gėda taip pat išnyksta. Kilnumo neturintis vyras lengvai įžeis moterį, neatsargiai atliks savo pareigas, darys tik tai, ką gali kontroliuoti kiti, bet ne savo noru. Girtuokliai anksti praranda patriotiškumą, todėl tarp geriančiųjų dažniau pasitaiko išdavikų.

Tačiau patriotiškumo jausmas atsispindi ir kitais būdais. Neblaivus asmuo, būdamas kitoje šalyje, gali būti gatvėje neblaivus. Jis nesigėdija, kad kenkia ne tik savo autoritetui, bet ir tėvynės prestižui. Patriotizmo jausmą praradusį girtą viršininką į komandiruotę užsienyje gali išsiųsti per pažįstamą, kuris visai ne tas, kuris galėtų palaikyti šalies autoritetą. Ir atvirkščiai, gali neišleisti į užsienį tų, kurie šlovintų Tėvynės garbę, jei atrofuoto patriotizmo jausmo vadovas asmeniškai šio mokslininko nemėgsta. Taigi išryškėja šio jausmo didelė teisėsaugos reikšmė.

Baimės jausmas ir gėdos jausmas yra grubiai pakitęs geriantiems žmonėms, jie praranda svarbiausias dalis. Kiti jausmai taip nesikeičia, bet vis tiek praranda kai kurias savo savybes ir tuo pačiu praranda kuklumo bei išbaigtumo charakterį, tampa grubus ir stereotipinis. Tuo pačiu metu savotiškai keičiasi ir veido išraiškos. Šie pokyčiai gali būti tokie reikšmingi, kad iš fizionomijos sunku nustatyti, kokie jausmai vyrauja ir kokie žmogaus ketinimai. Tai viena iš dažnų girtuoklių nesusipratimų priežasčių.

Įdomu pastebėti, kad net šunys pastebi šiuos girtuoklių fizionomijos bruožus ir labiau pyksta ant jų nei ant blaivių.

Jeigu atsižvelgsime į tai, kiek ilgai geria girtuoklis, kurie nepatenka į girtuoklių ir alkoholikų kategoriją, jei atsižvelgsime į šių tėvų neįgalių ir protiškai atsilikusių vaikų gimstamumą, tai mes turime teisę kalbėti apie žmonių kvailumą, tarp kurių išplito girtavimas. O kartu su kvailumu ateina ir moralinė degradacija, nusikalstamumo augimas, moralinis žmonių nykimas.

Iš šių apibūdinimų išplaukia, kad geriančiojo būsenoje nuo mažų ir vidutinių iki didelių dozių nėra nė menkiausios kultūringo elgesio užuominos. O kaip galima kalbėti apie vyno gėrimo kultūrą, jei net nuo mažų dozių, o juo labiau nuo vadinamųjų saikingų alkoholio dozių, geriančio žmogaus elgesį ekspertai lygina su šizofrenine ar maniakine būsena. Iš esmės neblaivaus žmogaus pokalbis yra ne kas kita, kaip bepročio kliedesys. Ir reikia turėti labai mažai sveiko proto, kad pamatytum tame kultūrą, o šioje kultūroje – alkoholizmo problemos sprendimo prasmę.

Didžioji dauguma žmonių mano, kad geria saikingai, tačiau iš tiesų, žvelgiant iš medicininės pusės, jie yra alkoholikai. Pirmas dalykas, kuris apie tai byloja, yra potraukis alkoholiniams gėrimams. Jie geria menkiausia proga ir neįsivaizduoja malonaus laisvalaikio ar poilsio be alkoholio. Iš pradžių tai būna švenčių dienomis, vėliau jau laisvomis nuo darbo valandomis. Jie ieško užmaršties alkoholyje su bėdomis ir gyvenimo sunkumais.

Visi žymūs pasaulio mokslininkai su dideliu susirūpinimu teigia, kad didėja alkoholio vartojimas, dėl kurio didėja gyventojų skaičius, didėja mirtingumas, daugėja staigių mirčių ir trumpėja vidutinė gyvenimo trukmė. Mokslininkai mano, kad alkoholis labai pažeidžia gyventojų sveikatą ir atneša daugiau aukų nei sunkiausios epidemijos. Reikėtų nepamiršti, kad pastarieji pasitaiko sporadiškai, o alkoholizmas tapo nuolatine epidemine liga. Tai yra fizinės alkoholio vartojimo pasekmės.

Tačiau daug svarbesnės yra moralinės pasekmės. Alkoholis daro didžiausią poveikį gyventojų psichinei sveikatai. Tai reiškia, kad daugėja nusikaltimų, mažėja moralė, daugėja nervų ir psichikos ligų, padaugėja blogo charakterio žmonių, pablogėja fiziniai gebėjimai ir teisingas darbas. Analizuodami sunkias alkoholio vartojimo pasekmes ir sverdami materialinius nuostolius, ekspertai pagrįstai mano, kad reikia gailėtis ne dėl materialinių nuostolių, nors jie siekia šimtus milijardų, o pasibaisėti pagalvojus apie padarytą žalą valstybei moraline gyventojų korupcija.

Be tam tikrų smegenų fizinės ir psichinės veiklos aspektų sunaikinimo, alkoholis vis dažniau sukelia visišką normalios smegenų veiklos praradimą, didelės dalies bepročių atsiradimą. Remiantis Europos ir JAV psichiatrijos institucijų ataskaita, alkoholis tampa vienu dažniausių priežastinių veiksnių, lemiančių psichikos ligų vystymąsi. Manoma, kad apie penktadalis ar net ketvirtadalis tokių ligų atsiranda dėl alkoholinių gėrimų. Šio pavojaus reikšmės neišsemia nurodyta proporcija, nes beprotybės atvejai, išsivystę dėl tėvų girtavimo, dažniausiai priskiriami paveldimų grupei, nors iš esmės alkoholis vaidina tiesioginį vaidmenį.

Kartu su idiotizmu ir beprotiškumu, atsirandančiu dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo, visuomenėje atsiranda tam tikras skaičius subjektų, kurie vis dar yra psichiškai sveiki, tačiau jau nebelaisvi nuo alkoholio sukelto charakterio pasikeitimo. Pasirodo, tai ne paprasti trumpalaikiai charakterio pablogėjimai, o gilesni pokyčiai. Alkoholis veikia smegenis neperšokdamas nuo visiškai sveiko iki visiško idiotizmo. Tarp šių ekstremalių psichinės ir fizinės būsenos formų yra daug perėjimų, kurie vienais atvejais artėja prie silpnumo, o kitais – į blogą charakterį, t.y. nėra nei idioto, nei normalaus žmogaus. Be idiotų, pusiau idiotų, ketvirčių idiotų gimsta 1/8 idiotų, tada gimsta žmonės su blogu charakteriu. Charakteris blogas, nes žmogus jau gerokai sunaikino svarbiausias smegenų dalis.

Tokių žmonių su įvairaus laipsnio charakterio kaita tarp geriančiųjų atsiranda vis daugiau, o tai lemia ir pačių žmonių charakterio pokyčius. Tai yra blogiausia! Žmonių charakteris išlieka pastovus tūkstančius metų, saugantis save, nepaisant visų nepalankių gyvenimo sąlygų.

Savižudybių skaičiaus padidėjimas turėtų būti siejamas su sunkių psichikos sutrikimų skaičiumi apsvaigus nuo alkoholio. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, savižudybės tarp geriančių žmonių įvyksta 80 kartų dažniau nei tarp kitų. Tokią situaciją nesunku paaiškinti giliais pokyčiais, kurie smegenyse vyksta ilgai vartojant alkoholinius gėrimus. Tuo pačiu metu ir žmogžudystės, ir girtuoklių savižudybės kartais įgauna piktą pobūdį. Norėdami išgelbėti vieną ar daugiau žmonių, atliekame sudėtingiausias operacijas

Tuo pačiu metu daugelis žmonių kovoja už paciento gyvybę.

Norėdami išgelbėti vieną žmogų, žmonės eina į pūgą, metasi į ugnį, į ledinį vandenį. Norėdami išgelbėti keletą žmonių, laivas keičia kursą, o šimtai žmonių kovoja už savo gyvybes. Ir tuo pačiu kasmet netenkame daugiau nei pusantro milijono žmonių, nes kažkas padarė tokius stiprius narkotikus kaip alkoholis ir tabakas prieinamus visiems gyventojams. Tai toks absurdas, kad normalus protas negali to nei suvokti, nei išmatuoti!

Masiškai vartojant alkoholį, kasmet daugėja žmonių priešlaikinės degradacijos reiškinių, o kartu su degeneracinių vaikų skaičiumi ir žmonių kvailumu. Žmonija abejingai stebi, kaip atkakliai ir nenumaldomai naikinamas jos pačios tautinis protas, nepralenkiamas savo žiaurumu.

Milijardus metų Žemės planetoje buvo kuriamas stebuklas, bene vienintelis visoje visatoje – žmogaus protas. Gamta paaukojo daugybę aukų, kad atsirastų aiškus ir tyras žmogaus genijus. O dabar protą nuosekliai ir nuolat naikina narkotikai, tarp kurių pavojingiausias ir labiausiai paplitęs alkoholis – nuodai, galintys ne tik sustabdyti žmogaus genijaus progresą, bet ir privesti prie jo degradacijos. Tik blaivybė gali užkirsti kelią smegenų sunaikinimui ir uždaryti kelią degradacijai.

Kodėl tada kai kurie autoriai mano, kad galima sumažinti girtumą, raginant vartoti vidutines dozes? Taip, nes jie patys yra iliuzijos nelaisvėje, tikėdami, kad žmogus gali laiku sustoti. Ką reiškia laiku? Tas, kuris geria, galvoja viena, o tas, kuris mato iš šalies, galvoja ką kita. Tą būseną, kurią pats geriantis vertina kaip saikingą, manydamas, kad laiku sustojo, kiti vertina kaip būseną, kai su juo bendrauti nebeįmanoma. O ką jau kalbėti apie tuos svarbius klausimus, kuriuos jam teks išspręsti su „vidutine“ alkoholio doze smegenyse. Didžioji dauguma, jei ne visi, akcentuojantys saikingas dozes, yra žmonės, kurie yra tvirtai laikomi alkoholio nelaisvėje. Todėl jų samprotavimai per daug retoriški, kad būtų diskutuojami.

Norėčiau, bendražygiai, paaiškinti, kodėl aš, chirurgas, ėmiau kovoti už blaivybę. Juk taip turėtų elgtis sociologai. Kai tik susipažinau su šia problema, pamačiau, kad virš mūsų žmonių tyko mirtinas pavojus (ir nuo alkoholio žmonių miršta šimtais tūkstančių). Man tapo aišku, kad negalima atiduoti visų jėgų vienam žmogui, tuo pačiu nepadarius visko, kas būtina šimtams tūkstančių žmonių išgelbėjimui. Supratau, kad jei nebus užkirstas kelias virš mūsų šalies siaučiančiai katastrofai, tai labai greitai niekam neprireiks nei mano mokslinių darbų, nei knygų: nebus kam atlikti operacijų, nes žmonės mirs nuo girtumo. Jei visuomenė nenustos girtauti, ji pavirs degeneruotų, protiškai atsilikusių žmonių krūva. Žinau, kad visokio plauko imperialistai to siekia, kad to siekia CŽV, mesdama į tai milijardus dolerių. Ir matau: šie pinigai duoda rezultatų. Jie jau daug padarė.

Nusprendžiau išreikšti savo balsą kaip gydytojas ir mokslininkas prieš šią beprasmę žmonių mirtį, prieš gamtos stebuklo – žmogaus smegenų – sunaikinimą žmonėms, kurių pažeidimai negali būti pažangūs. Tam būtina, kad žmonės sužinotų tiesą apie alkoholį, kad išblaivinimo idėja užvaldytų mases. Kad žmonės patys imtųsi jos įgyvendinimo. Tikiu savo žmonėmis, jų šviesiu protu.

Tarp saikingų dozių ir kultūringo vyno gėrimo pasekėjų skleidžiamo melo yra dar vienas nuolat palaikomas melas. Tai melas, kad neva mūsų šalyje sausas įstatymas nedavė jokių teigiamų rezultatų. Tai, draugai, grynas melas.

1914 metais buvo priimtas įstatymas (statutas) dėl „sausojo įstatymo“ įvedimo. Be to, prieš tai buvo didžiulis visos Rusijos inteligentijos, vadovaujamos bolševikų, darbas. Kovojo nuo 1906 m. Ypač atkaklios kovos vyko Valstybės Dūmoje ir Valstybės Taryboje. 1914 m. įvedus draudimą, beveik 11 metų alkoholio suvartojimas vienam gyventojui buvo artimas nuliui. 1923 m., t.y. Po 9 metų vienam gyventojui per metus suvartota 0,2 litro alkoholio. 1925 metais draudimas buvo panaikintas. Buvo įvestas valstybės monopolis. Bet ir po to ilgą laiką mūsų suvartojimas vienam gyventojui buvo gerokai mažesnis nei visose Europos šalyse, o tai vėl paneigia skleidžiamą melą, kad rusai „pripratę prie girtavimo“, kad tai kone rusiška liga.

Draudimas galiojo 50 metų. Nepaisant to, kad jis buvo atšauktas, psichologinės nuotaikos išsilaikė 50 metų, nes vienam gyventojui alkoholio suvartojimas 1914 m. prilygsta tik 1964 m. Prieš tai jis buvo mažesnis nei 1914 m., prieš įvedant draudimą. Ir tik nuo septintojo dešimtmečio pradėjome sparčiai plėsti alkoholinių „gėrimų“ gamybą, o tai dabar (apie 20 metų) privedė prie to, kad esame ant katastrofos slenksčio.

Tuo tarpu leidžiamoje literatūroje, įskaitant „Literaturnaya gazeta“, galima pasiskaityti ir ne kartą, kad, sakoma, „sausasis įstatymas“ tik pablogino, kad nieko gero neatnešė – tik neigiamus rezultatus. Ir čia, draugai, buvo išsaugotas dokumentas, kuriame kalbama apie tai, ką „sausasis įstatymas“ iš tikrųjų atnešė Rusijos žmonėms. Štai „Valstybės Dūmos valstiečių deputatų įstatymo projektas dėl blaivybės patvirtinimo Rusijoje amžinybei“. Valstybės Dūmos narių – valstiečių Jevsejevo ir Makogono – iniciatyva Valstybės Dūmai buvo pateiktas įstatymo projektas dėl blaivybės patvirtinimo Rusijos valstybėje visam laikui. Teisės akto pasiūlymo aiškinamajame rašte autoriai rašo:

„Aukščiausias patvirtintas Ministrų Tarybos 1914 m. rugsėjo 27 d. miesto dūmų ir kaimo sambūrių reglamentas bei tų pačių metų spalio 13 d. – ir Zemstvo susirinkimų karo laikotarpiui nuostatai buvo suteikta teisė uždrausti prekiauti alkoholiniais gėrimais jų jurisdikcijai priklausančiose teritorijose. Suvereno valia teisė apsispręsti, būti blaiviam karo metu, buvo suteikta pačių žmonių išminčiai ir sąžinei “, ir štai patvirtinimas: visos alkoholinių gėrimų parduotuvės visoje valstybėje buvo uždarytos. Ir jie sako, kad rusų žmonės yra gimę girtuokliai! Ne! Neliko nei vienos vietos, kur žmonės nesiryžtų uždaryti vyno prekybos.

O kas atsitiko po metų? Štai ką valstiečiai rašo toliau: „Pasakojimas apie blaivybę – šis žemiškojo rojaus slenkstis – Rusijoje tapo tiesa! Nusikalstamumas sumažėjo, chuliganizmas atslūgo, elgetavimas sumažėjo, kalėjimai ištuštėjo, ligoninės ištuštėjo, šeimose atėjo ramybė, pakilo darbo našumas, atsirado gerovė. Nepaisant patirtų sukrėtimų (buvo karas ), kaimas išlaikė ir ekonominį stabilumą, ir linksmą nuotaiką, atleistas nuo sunkios naštos – girtuoklystės – rusų tauta iškart pakilo ir augo! Gėda visiems, kurie sakė, kad žmonių blaivybė yra neįsivaizduojama, kad to negalima pasiekti draudimu. Tam reikia ne pusės priemonių, o vienos ryžtingos negrįžtamos priemonės – visiems laikams pašalinti alkoholį iš laisvos apyvartos žmonių visuomenėje!“

Kokie nuostabūs paprastų rusų patriotiškai nusiteikusių valstiečių žodžiai ir mintys, žmonijos istorijoje precedento neturinčio didelės tautos staigaus išblaivėjimo liudininkai. Ir skaitome „mokslininkus“, kurie rašo, kad sausas įstatymas nieko nedavė. Kur tų žmonių sąžinė?! Kokiu tikslu jie mums meluoja?!

Mieli bendražygiai! Baigdamas norėčiau pasakyti dar keletą žodžių. Anksčiau maniau, kad norint kovoti su girtumu, reikia eiti alkoholio branginimo keliu. Bet atėjęs pas jus, matydamas didelį susidomėjimą, tiesiogine prasme visų žmonių entuziazmą dėl žodžio blaivybė, supratau, kad turime eiti sąmonės žadinimo keliu pačiuose žmonėse, kad jie savo noru atsisakytų parduodamos degtinės už mažiausią kainą.

Be to, esu tikras, kad labai greitai nutiks taip, kad jei vyno prekeiviai už gėrimą mokės papildomai, mūsiškiai to atsisakys. Esu tuo giliai įsitikinęs. Tada ir ateis tikra blaivi visuomenė. Išsivadavimas iš šio blogio bus žmonijos gyvenimo epocha.

Originalus straipsnis